Курсовая: Правовое положение иностранцев в Литовской Республике

kilme sietina su asmens, kaip natūralios būtybės, laisve ir

orumu ir kad Konstitucija įtvirtina tam tikrą vertybių

sistemą kaip pozityvias normas. Todėl konkrečios normos

konstitucingumas tikrinamas atsižvelgiant į tokią sistemą

[18].

Teisė į nuosavybę

Taip pat pripažįstama žmogaus teisė į nuosavybę:

kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe

[19]. LR Konstitucijoje ši teisė nurodoma 23 straipsnyje:

nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymas;

nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka

visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama

[20]. Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarime

pažymima, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoje yra suformuluotas

konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Bet

1997m. gegužės 6 d. LR Konstitucinio Teismo nutarime yra

aiškinimas, kad “nuosavybės neliečiamumo principas neturės

tarptautinių ri būti traktuojamas kaip absoliutus”.

Būtinybė riboti savininko teises išplaukia iš paties asmens

veiksmų, sutarčių, valstybės tarptautinių

įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali lemti ir turto

pobūdis ar svarbūs visuomenės interesai.

Paprastai nuosavybės sąvoka suprantama kaip tam tikras materialusis

turtas, bet ji savo ruožtu gali būti suskirstyta į:

1. materialiąją;

2. nematerialiąją, tai yra intelektualinę.

Atkūrus Lietuvos Respubliką, atsirado nemažai teisinių

problemų, susijusių su intelektualiniu turtu, teisėmis į

tą turtą bei jų apsauga. Todėl, saugodama žmogaus

teises į intelektualinę nuosavybę, Lietuvos Respublika

prisijungė prie svarbiausių tarptautinių konvencijų,

susijusių su intelektualinės nuosavybės apsauga: Paryžiaus

konvencija pramoninei nuosavybei apsaugoti, Pasaulinės

intelektualinės nuosavybės organizacijos steigiamoji konvencija,

Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos

[21], taip pat priimė ir specialius įstatymus, tokius kaip LR

Patentų įstatymas ir LR Prekių ir paslaugų ženklų

įstatymas bei LR Civilinio kodekso tam tikri straipsniai.

Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką

išsiuntimą iš šalies

Reguliuodamas užsieniečių atvykimo ir išvykimo iš

Lietuvos Respublikos tvarką, LR įstatymas “Dėl

užsieniečių teisinės padėties”, remdamasis

tarptautine praktika, įtvirtina leidimų sistemą. Tai

reiškia, kad užsieniečiai gali atvykti į Lietuvos

Respubliką tik gavę Lietuvos diplomatinių atstovybių ir

konsulatų užsienyje arba kitų įstatymų numatytų

Lietuvos Respublikos organų vizą, leidimą ar kitą juos

atitinkantį dokumentą per pasienio kontrolės punktą.

Užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką,

jeigu:

1. neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos, kai

būtina ją turėti;

2. neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio

dokumento;

3. atsisako pateikti pasienio policijai būtinus duomenis,

patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą;

4. negali pateikti duomenų, patvirtinančių, kad turi

lėšų, kurių reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje,

grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą

valstybę, į kurią turi teisę išvykti;

5. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką;

6. jo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę

valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai bei

dorovei;

7. paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti

užsienietis pateikė apie save tikrovės neatitinkančius

duomenis;

8. jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar

vykdė genocidą[22].

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, gali laisvai kilnotis

ir apsigyventi Lietuvos teritorijoje. Užsieniečiams išduodami

leidimai nuolat ir laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų

išdavimo, keitimo bei panaikinimo tvarką nustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė. Kilnojimosi teisė gali būti apribota

tik valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sumetimais Lietuvos

Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Keisdami savo nuolatinę

gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje,

užsieniečiai privalo apie tai nustatyta tvarka pranešti Vidaus

reikalų ministerijai.

Kiekvienam užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje,

garantuojama teisė išvykti iš jos. Laikinai esantys

užsieniečiai išvykdami iš Lietuvos privalo pateikti

pasą ar kitą jį atitinkantį dokumentą, o nuolat

gyvenantys užsieniečiai privalo dar gauti Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos leidimą išvykti. Nepateikus

nustatytų dokumentų, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės

organai neleidžia užsieniečiui išvykti iš Lietuvos.

Taip pat yra numatyti keli atvejai, kai teisė išvykti gali

būti apribota, jeigu užsienietis:

1. patrauktas baudžiamajon atsakomybėn – iki bylos

nagrinėjimo pagaigos;

2. nuteistas už padarytą nusikaltimą – iki bausmės

atlikimo pabaigos arba atleidimo nuo bausmės atlikimo;

3. neįvykdė turtinių prievolių Lietuvos valstybei ar

turtinių prievolių, kylančių iš santuokos ir

šeimos santykių, ar kitokių turtinių prievolių,

nustatytų įsiteisėjusiais teismo sprendimais

[23].

Nesutinkantis su draudimo išvykti motyvais užsienietis Vidaus

reikalų ministerijos sprendimą gali apskųsti teismine tvarka.

Taip pat užsienietis turi teisę kreiptis dėl prieglobsčio,

juo naudotis Lietuvos Respublikoje ir gauti pabėgėlio statusą.

Lietuvos Respublikoje pabėgėliu pripažįstamas

užsienietis, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės

būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės,

priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių

įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos šalies, kurios

pilietis jis yra, gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už

šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta,

ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar

bijo į ją grįžti. Pabėgėlis Lietuvoje naudojasi

visomis Lietuvos Respublikos tarptautiniuose susitarimuose ir Lietuvos

Respublikos įstatymuose užsieniečiams nustatytomis teisėmis

[24].

5. Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos

Imigrantu pripažįstamas užsienietis, kuris nuolat apsigyvena

Lietuvos Respublikoje. Užsienietis gali imigruoti į Lietuvos

Respubliką tik nustatyta tvarka gavus Vidaus reikalų ministerijoje

ar jos įgaliotoje institucijoje leidimą nuolat arba laikinai

apsigyventi Lietuvoje. Kartu su tėvais arba vienų iš jų

turi teisę imigruoti vaikai, neturintys 18 metų. Kitose

valstybėse likę gyventi imigranto sutuoktinis ir jo vaikai iki 18

metų turi teisę imigranto kvietimu atvykti nuolat gyventi Lietuvos

Respublikoje pagal pirmumo teisę.

Kad gauti aukščiau minėtą leidimą, užsienietis

privalo pateikti prašymą Lietuvos Respublikos diplomatinei

atstovybei arba konsulinei įstaigai, o jeigu užsienietis jau

teisėtai yra Lietuvos Respublikoje – tai Vidaus reikalų

ministerijai. Šis prašymas turi būti išnagrinėtas

per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, jei tai prašymas

laikinai apsigyventi, o jeigu tai prašymas nuolat gyventi Lietuvos

Respublikoje – tai per 6 mėnesius nuo pateikimo dienos.

Jeigu gavus leidimą, užsienietis juo nepasinaudoja, sprendimas

išduoti leidimą anuliuojamas laikino apsigyvenimo atveju – po 6

mėnesių, o nuolatinio gyvenimo atveju – po 12 mėnesių.

Bet jeigu užsienietis nepasinaudojo leidimu dėls varbių, nuo

jo nepriklausančių priežasčių, tai minėti

termiai jam nėra taikomi.

Jeigu užsieniečiui nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos

Respublikoje, tai galėjo atsitikti dėl žemiau

sekančių priežasčių:

1. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje

gręstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų

sveikatai ir dorovei;

2. duomenys, kuriuos apie save pateikė užsienietis, neatitinka

tikrovės;

3. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką;

4. užsienietis neturi pakankamai lėšų pragyventi

Lietuvos Respublikoje;

5. užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą

patvirtinančio dokumento.

Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi

Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą

praėjus nemažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo

arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta

išduoti tokį leidimą.

Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas

užsieniečiui vieneriems metams, jei jis sudarė santuoką

su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvoje

užsieniečiu. Jei santuoka nenutraukiama, tai leidimas

išduodamas pakartotinai kiekvienais metais. Taip pat leidimas gali

būti išduodamas šeimos susijungimo pagrindu, jei

užsienietis atitinka visus, įstatymo numatytus, reikalavimus.

Užsieniečiai, kuriems yra išduotas leidimas laikinai

apsigyventi Lietuvoje, turi per 7 dienas po atvykimo į Lietuvos

Respubliką arba po duomenų pasikeitimo privalo pranešti Vidaus

reikalų ministerijai. Užsienietis, turinti leidimą nuolat

gyventi Lietuvoje, turi pranešti per 7 dienas Vidaus reikalų

ministerijai tik aoie duomenų pasikeitimą.

Užsieniečiui, kuris turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje

ilgiau nei vienerius metus, Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka yra

suteikiamas asmens kodas[25].

Lietuvoje valstybės politika nelegalių migrantų klausimu dar

nėra galutinai susiformavusi, ji kinta plečiantis šiam

socialiniam reiškiniui. Tačiau bendra nuostata gana nuosekli:

nelegalūs migrantai (išskyrus pabėgėlius ir

prieglobsčio ieškančius asmenis) turi būti

išsiunčiami į savo gimtąsias šalis arba į tas

valstybes, iš kurių jie atvyko į Lietuvą. Kol bus

išsiųsti, nelegalūs tranzitiniai migrantai turi būti

sulaikomi, jiems negali būti suteikiamos tokios pat teisės ir

laisvės kaip legaliems imigrantams. Nelegalai tokią politiką

vertina kaip labai nepalankią, ir todėl ateityje ji gali

turėti stabdantį efektą.

Kova su tranzitine migracija vienoje mažoje valstybėje,

pavyzdžiui, Lietuvoje, gali duoti tik dalinių rezultatų,

tikriausiai susijusių su migracijos maršrutų pakeitimu.

Realų poveikį šiam socialiniam reiškiniui padarytų tik

bendros visų suinteresuotų šalių pastangos

[26].

Išvados

Lietuvai tapus nepriklausoma Respublika, kurią pripažino dauguma

pasaulio valstybių, iškilo būtinumas ne tik

apibrėžti savo piliečių ratą, bet ir nustatyti

kitų asmenų, užsieniečių, esančių Lietuvos

Respublikos teritorijoje, teisinį statusą.

Principinės užsieniečių teisinio statuso nuostatos buvo

įtvirtintos Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame

įstatyme, po to LR Konstitucijoje. Tačiau detaliau

užsieniečių teises ir laisves, pareigas, atvykimo ir

apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje, taip pat išsiuntimo ir imigracijos

sąlygas ir tvarką reguliavo “Dėl užsieniečių

teiinės padėties Lietuvos Respublikoje” ir imigracijos

įstatymai. Bet įsigaliojus naujam įstatymui “Dėl

užsieniečių teisinės padėties” 1998 metais,

aukščiau paminėti du įstatymai neteko galios.

LR Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose nustatyta, kad

teisėtai esantys Lietuvos Respublikoje užsieniečiai ir asmenys

be pilietybės naudojasi vienodomis su Lietuvos Respublikos

piliečiais teisėmis ir laisvėmis, bei vykdo pareigas, bet,

žinoma, su tam tikrais apribojimais politinių teisių srityje.

Reikšmingais dokumentais, apibrėžiant žmogaus laisves ir

teises LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tapo tarptautinės

sutartys ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencija.

Tarptautinės sutartys – tai svarbus tarptautinės teisėtvarkos

stabilumo ir Lietuvos santykių su užsienio šalimis, taip pat

teisinės valstybės funkcionavimo elementas. Tarptautinėms

sutartims tenka svarbus vaidmuo ginant žmogaus pagrindines teises ir

laisves, taip pat palaikant visuomenės teisėtus interesus. Lietuvos

Respublikos tarptautinės sutartys kartu su tarptautinės teisės

principais ir normomis yra neatskiriama jos teisinės sistemos dalis.

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai:

Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencija//VŽ., 1995, Nr. 40-987

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos pirmasis protokolas// VŽ., 1996, Nr. 5-112

LR įstatymas “Dėl asmenų, laikomų nuolat

gyvenančiais Lietuvoje”//VŽ., 1995, Nr. 106-2348

LR imigracijos įstatymas// VŽ., 1991, Nr. 27-730

LR įstatymas “Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje

statuso”// VŽ., 1995, Nr. 63-1578

LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės

padėties”// VŽ., 1991, Nr. 27-729

LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės

padėties"// VŽ., 1998, Nr.115-3236

LR visuomeninių organizacijų įstatymas// VŽ., 1998, Nr.

59-1653

Specialioji literatūra:

LR Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga.

– Panevėžys, 1994

Sipavičienė A. Nelegalių migrantų tranzitas per

Lietuvą. – Vilnius, 1996

Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. – Vilnius, 1995

Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998

Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996

Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. -

Vilnius, 1993

Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. – Vilnius, 1997

Конституционное право. Ред. Лазарев В.В. – Москва, 1998

[1] Конституционное право. Ред. Лазарев В.В. – Москва, 1998, p. 9, 10

[2] LR įstatymas "Dėl

užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr.

115-3236, 1 str.

[3] LR įstatymas "Dėl

užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998, Nr.

115-3236, 3 str.

[4] Trumpas Europos žmogaus

teisių konvencijos vadovas. – Vilnius, 1995, p. 5

[5] LR Konstitucija: tiesioginis

taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. – Panevėžys, 1994,

p. 33

[6] Žmogaus teisės.

Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993, p. 10

[7] Vadapalas V. Tarptautinė

teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998, p.269

[8] Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996, p. 133

[9] Vadapalas V. Tarptautinė

teisė: bendroji dalis. - Vilnius, 1998, p.253

[10] LR Konstitucija. - Vilnius, 1993, 19, 21 str.

[11] LR įstatymas "Dėl

užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje"//

VŽ., 1991, Nr.27-729, 13 str.

[12] LR įstatymas "Dėl

užsieniečių teisinės padėties"// VŽ., 1998,

Nr.115-3236, 46-48 str.

[13] Lietuvos Respublikos Konstitucija. - Vilnius, 1993, 31 str.

[14] Žmogaus teisės.

Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993, p. 65

[15] LR įstatymas “Dėl

užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1998, Nr.

115-3236, 26 str.

[16] Žmogaus teisės.

Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1993, p. 86-87

[17] LR visuomeninių

organizacijų įstatymas// VŽ., 1998, Nr. 59-1653, 2 str.

[18] Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. – Vilnius, 1997, p. 16

[19] Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis

protokolas// VŽ., 1996, Nr. 5-112, 1 str.

[20] Lietuvos Respublikos Konstitucija - Vilnius, 1996, 23 str.

[21] Žmogaus teisės Lietuvoje. - Vilnius, 1996, p. 135

[22] LR įstatymas “Dėl

užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1998, Nr.

115-3236, 7 str.

[23] LR įstatymas “Dėl

užsieniečių teisinės padėties”// VŽ., 1991, Nr.

27-729, 20 str.

[24] LR įstatymas “Dėl

pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso”// VŽ., 1995, Nr.

63-1578, 2, 3, 17 str.

[25] LR imigracijos įstatymas// VŽ., 1991, Nr. 27-730, 1, 10-24 str.

[26] Sipavičienė A.

Nelegalių migrantų tranzitas per Lietuvą. – Vilnius, 1996, p. 7

Страницы: 1, 2, 3