Курсовая: Правовое положение иностранцев в Литовской Республике 
Курсовая: Правовое положение иностранцев в Литовской Республике
Vilniaus Universitetas
Teisės fakultetas
Neakivaizdinio skyriaus
7 grupės studentės
Nadeždos Prusakovos
Kursinis darbas
Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
Kursinio darbo vadovė
E.Vaitiekienė
Vilnius, 1999
T U R I N Y S
Įžanga...............................................................3
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje
teisėje................................................ 4
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams......................5
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių
teisinės padėties.......................................... 6
4. Užsieniečių teisės ir pareigos..........................9
Elementarios žmogaus teisės.........................................10
Teisė į laisvę.................................................10
Teisminės garantijos.....................................................11
Privatus ir šeimos gyvenimas.............................................11
Pagrindinės teisės ir laisvės..................................12
Teisė į nuosavybę..............................................16
Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką
išsiuntimą iš šalies..................... 17
5. Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos.....................20
Išvados..................................................................23
Literatūros sąrašas............................................24
Įžanga
Šiame darbe aš pasistengsiu išnagrinėti
užsieniečių teises ir pareigas, kurias garantuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucija ir kiti atitinkami įstatymai. Čia bus
aptartos ir teorinės užsieniečio sąvokos, ir teisiniai
režimai, taip pat labai svarbų vaidmenį atliekantys
tarptautinės sutartys bei Konvencijos, kurie turėjo didelę
įtaką Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kitiems
įstatymams.
Bet didesnis dėmesys bus skiriamas pačių teisių ir
laisvių bei pareigų aprašymui. Ne naujiena, kad Europos
teisės teoretikai ir praktikai išskiria kelias teisių ir
laisvių grupes, tai yra elementarios ir pagrindinės teisės,
teisė į laisvę ir nuosavybę bei kilnojimosi teisė,
čia negalima atskirti ir teisminių garantijų ir privataus
gyvenimo. Todėl aš apsistosiu detaliau ties kiekvienos teisių
ir laisvių grupės.
Paskutiniame skyrelyje bus aptartos kaip imigracijos sąvoka, taip ir jos
problemos, aprašytos užsieniečio apsigyvenimo Lietuvos
Respublikoje sąlygos ir tvarka. Pastaraisiais metais iš
laikraščių straipsnių bei televizijos laidų mes
matome, kad atkurus Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, Lietuva tapo
tranzitine šalimi pakeliui į Vakarų Europos šalis, tokias
kaip, pavyzdžiui, Vokietija bei Austrija. Todėl tranzitinės
imigracijos problema tapo labai opi.
Rašant šį darbą buvo panaudota įvairi
literatūra: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija, LR Konstitucija, LR įstatymai bei kita
teisinė literatūra, tokia kaip konastitucinės teisės
vadovėliai bei įvairių konferencijų medžiaga.
Perskaičius šį darbą, Jūs susipažinsite su
užsieniečių teisine padėtimi, taip pat su kai kuriais
jų teisių ir laisvių apribojimais. Taip pat sudarysite savo
nuomonę, liečiantį šį konstitucinės teisės
sritį.
1. Užsieniečio sąvoka Lietuvos konstitucinėje teisėje
Santykiai, sureguliuoti konstitucinės teisės normomis, tampa pagal
savo formą konstituciniais-teisiniais. Savo ruožtu, konstituciniai-
teisiniai santykiai neveikia patys sau – tam reikalingi subjektai, kuriems
suteikiamos tam tikros teisės ir pareigos.
Konstitucinių-teisinių santykių subjektais yra tarp visų
kitų ir fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys
be pilietybės, kurie naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis
ir laisvėmis tam tikros valstybės teritorijoje. Tiesa,
užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisės yra
apribotos (turima omeny, politinės)
[1].
Užsienietis - asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis,
neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio
valstybės pilietybę, ar neturi jokios
[2].
Asmens teisinis statusas apima žmogaus teisių, laisvių,
teisėtų interesų ir pareigų visumą, kuri yra
numatyta įstatymų principuose ir normose. Tuo tarpu,
konstitucinė teisė nustato pagrindines teises, laisves ir pareigas,
kurios sudaro asmens konstitucinį statusą.
Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias
numato LR Konstitucija, LR įstatymas dėl užsieniečių
teisinės padėties ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei
tarptautines sutartys. Šiais įstatymais yra numatytos plačios
laisvės ir teisės, kurios užsieniečiai gali naudotis
Lietuvos Respublikoje. Šių teisių sąrašas, jų
apimtis priklauso nuo to, laikinai ar nuolat užsieniečiai yra
Lietuvos Respublikoje. Tačiau ir vieni, ir kiti Lietuvos Respublikoje yra
lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę,
lytį, odos spalvą, kalbą, religija, politinius ar kitokius
įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę,
priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar
kokią nors kitokią padėtį
[3]. Taip pat, esantys Lietuvos Respublikoje, užsieniečiai privalo
laikytis LR Konstitucijos ir kitų įstatymų.
2. Teisiniai režimai taikomi užsieniečiams
Tarptautinėje praktikoje, atsižvelgiant į
užsieniečiams taikomų apribojimų pobūdį ir
apimtį, skiriami keli teisiniai režimai, kuriuos valstybė
suteikia užsieniečiams, esantiems jos teritorijoje. Šie
režimai yra:
1. didžiausio palankumo;
2. nacionalinis.
Didžiausio palankumo režimas reiškia, kad
užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves,
kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės
piliečiai toje šalyje.
Nacionalinis režimas reiškia, kad užsieniečiams
suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės ir numatomos pareigos,
kaip ir savo piliečiams.
Lietuvos Respublika nuo Nepriklausomybės atkūrimo dienos
nustatė užsieniečiams, esantiems Lietuvos Respublikos
teritorijoje, nacionalinį režimą (Laikinojo Pagrindinio
Įstatymo 17 str.). Bet konkrečiau šis principas suformuluotas
Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių
teisinės padėties 3 straipsnyje 1 dalyje: “užsieniečiai
Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos
Respublikos Konstitucija, šis ir kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai bei tarptautinės sutartys”.
Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams nereiškia
visiško užsieniečių ir Lietuvos Respublikos
piliečių teisinio statuso sutapimo. Valstybė, naudodamasi
savo, kaip suvereno, galiomis, gali numatyti tam tikrus
užsieniečių teisinio subjektiškumo apribojimus,
pirmiausia, politinių teisių srityje. Konkrečiau, tai yra
politinės teisės susijusios su užsieniečių
dalyvavimu valstybės valdyme. Taip pat užsieniečiai negali
būti skiriami eiti tam tikras pareigas valstybinėje tarnyboje,
jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tokia veikla susijusi su
Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu.
3. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių
teisinės padėties
Per pastaruosius dešimtmečius po Jungtinių tautų
organizacijos įkūrimo ir Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos priėmimo tarptautinė bendrija daug nuveikė, kad
sukurtų globalinę žmogaus teisių ir laisvių apsaugos
ir gynimo sistemą. Europos taryba buvo pirmoji tarpvalstybinė
organizacija, kuri ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis
teisių ir laisvių, paskelbtų Visuotinėje žmogaus
teisių deklaracijoje, būtų sutvirtintos konkrečiais
teisniais įsipareigojimais ir kad būtų sukurtas tarptautinis
kolektyvinės kontrolės mechanizmas, garantuojantis jų
vykdymą. Vienas svarbiausių mechanizmų, kurių pagalba
Eurupos Taryba užtikrina aukštus žmogaus teisių apsaugos
reikalavimus visose valstybėse-narėse, yra Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos
priežiūros organų, ypač Europos žmogaus teisių
komisijos ir teismo, veikla[4].
Iš galiojančių dokumentų yra du svarbiausi – Europos
žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija,
kuriuose paskelbtos Europos šalių, sutarčių dalyvių,
žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.
Šie dokumentai yra “uždari”, prie jų gali prisijungti tiktai
valstybės, Europos Tarybos narės. Europos žmogaus teisių
konvenciją pasirašiusios šalys įsipareigoja
pripažinti savo piliečiams joje numatytas teises. Per visą
Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos egzistavimo
laikotarpį ji nuolat buvo tobulinama ir vystoma, darant pataisas
pačios Konvencijos tekste ir priimant papaildomus Protokolus.
Protokoluose suformuluota apie 15 teisių ir laisvių, kurių
nebuvo pirminiame Konvencijos tekste. Europos žmogaus teisių
konvencijos atsiradimą sąlygojo Visuotinė žmogaus
teisių deklaracija ir Amerikos žmogaus teisių ir pareigų
deklaracija. Europos konvencija tapo pirmuoju tarptautiniu dokumentu
žmogaus teisių srityje, kurio tikslas – užtikrinti
daugelį politinių ir pilietinių teisių.
1991 m. rugsėjo mėn. 05 d. Respublikos Auksčiausioji Taryba
priėmė pareiškimą, kad Lietuvos Respublika gerbs ir
sąžiningai vykdys visus įsipareigojimus, nustatytus 1950 m.
lapkričio mėn. 04 d. Europos Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių gynimo konvencijoje
[5].
Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 66 straipsniai. Pirmieji
17 iš jų numato konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai
skirti Komisijos ir Teismo organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o
paskutiniai 10 straipsnių skirti bendriesiems klausimams
[6].
Lietuvos teisėje Konvencija taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo
galią. Ryšium su tuo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
savo 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14
straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai nurodė:
“Konstitucijos 138 straipsnio trečioje dalyje nustatyta:
”Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,
yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”. Ši
konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad
ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir
Lietuvos Respublikos įstatymai”.
Antrasis Europos Tarybos teisinis dokumentas – Europos socialinė chartija
numato jį pasirašiusių šalių pareigas
įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir
kultūrinių žmogaus teisių. Šis dokumentas tarsi
papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie politines ir pilietines teises.
Europos socialinė chartija buvo sudaryta Turine ir turi papildomus
protokolus[7].
Teisės išvardijamos Chartijos Pirmojoje dalyje, suskirstytoje
į 19 skirsnių, o vėliau detalizuojamos Antrojoje dalyje.
Pagrindiniai skirsniai liečia teisę į darbą,
profsąjungų laisves, teisę į kolektyvines derybas,
teisę į socialinį draudimą, teisę į
socialinę ir medicininę pagalbą, šeimos teisę į
socialinę, teisinę ir ekonominę pagalbą bei
darbuotojų-emigrantų teisę į apsaugą ir
pagalbą. Dvylika kitų skirsnių detalizuoja ir papildo
šias teises tokiu būdu, kad sukuriama visaapimantivalstybių
socialinių įsipareigojimų visuma darbo, sveikatos,
socialinės apsaugos ir kitų (įskaitant teisę streikuoti)
teisių srityse. Europos socialinės chartijos nustatoma
įsipareigojimų įgyvendinimo sistema skirta tam, kad
skatintų valstybes kuo pilniau įgyvendinti socialines teises.
Karo arba nepaprastosios padėties atveju Chartija numato, kad
valstybės gali nukrypti nuo kai kurių savo įsipareigojimų
(30 straipsnis)
Valstybės – Chartijos dalyvės turi pristatyti kas dvieji metai
.pranešimą apie Chartijos įgyvendinimą Europos Tarybos
skiriamų jos septynių narių Ekspertų Komisijai, taip pat
šio pranešimo kopija turi būti pateikta savo šalies
profsąjungoms.
1987 metais įsigaliojo Europos konvencija prieš kankinimą ir
kitokį žiaurų, nežmonišką ar
žeminantį elgesį ir baudimą, liečianti
valstybės institucijų sulaikytų arba įkalintų
asmenų teises. Šios kategorijos asmenų teisių apsauga
rūpinasi Konvencijoje numatytas Komitetas, kuris apsilanko šalyse,
sutarties dalyvėse, taip pat turi teisę aplankyti kiekvieną
vietą šalyje, prisijungusioje prie Konvencijos, iš kurios
gaunami nusiskundimai.
Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė
chartija – tai svarbiausi dokumentai, kuriais remdamasi dabar, XX
amžiaus pabaigoje, veikia efektyviausia tarptautinė žmogaus
Страницы: 1, 2, 3
|
