Билеты: Римское частное право

Билеты: Римское частное право

1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum

Šiuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves

Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei

(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives,

quirites). Todel ši teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji

neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo

visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas,

taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.

Svetimšaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos

dalis – ius peregrinorum.

Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai iš esmes R. valstybe buvo R.

miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis

nauja R teises atšaka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke

specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium

buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos

prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu

statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile,

peregrinorum ir gentium neteko reikšmes.

2. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius

privatum. Pasak Ulpiano, viešoji teise liecia valstybes reikalus, o

privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teises normos buvo

imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygiškai ju laikytis.

Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises

subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius

sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieškini ar ne. R. viešoji teise

nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir

viešuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises

sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija

Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m.,

rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo

atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija

skirstoma i 4 laikotarpius:

3. seniausiu laiku arba archaiškas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e.

vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo

XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.

4. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado

daug belaisviu ir svetimšaliu. Tai leme naujos teises šakos – ius

gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikšmes

turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.

5. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato

laikotarpis. Nauji teises šaltiniai – senato ir princepso leidziami

aktai. R. t. pasiekia aukšciausia išsivystymo lygi.

6. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565

m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos

irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma

supaprastinti, unifikuoti teises šaltinius. Dideja imperatoriu (dominus)

konstituciju reikšme.

4. Romenu teises šaltiniai ir rušys

Pagrindiniai teises šaltiniai:

1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai

neturejo jokiu rašytiniu istatymu. Nerašytoji paprotine teise sudare

salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas

bandymas kodifikuoti.

2. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex)

reiške tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode

resp. laik-piu. Prieš tai (ir XII l. ist.) – uzrašyti paprociai.

Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga,

teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo

(vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate,

kad jie privalomi visiems gyventojams.

3. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo

princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais.

Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet

sprendziama išvada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai,

principato pabaigoje senatas tik išklausydavo pranešima apie senato

nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis

imperatoriaus konstitucijoms.

4. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami

norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai

aktai, labiausiai panašus i istatymus), mandatai (instrukcijos,

suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems

valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukšciausio teisejo

sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu

pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai

vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.).

1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus

iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas

(imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai,

50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus,

“vadovelis”, 4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo

ipediniu noveles iki 582m.).

5. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu

manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules,

kurios suteike galimybe tenkinti ieškinius ir salygas. Pretorine teise

aktyviai veike ius civile.

6. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji

komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir

principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises

šaltinio statusa. I a. išsiskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir

sabinieciu. 2/3 Digestu – Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija

Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) išsilaike iki 1453 m.

Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka

ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp.

teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas

daug šimtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant

R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu

laiku R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu

paaiškinimais arba komentarais (glosos). Šios krypties atstovai –

glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau

demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta

veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja,

taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas

Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais

realizuoti tuos savo interesus, kurie neprieštarauja teisei. Seniausiais

laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale –

barbariškas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir

postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose.

Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos

imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip

valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises,

valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija – ju veikla tiesiogiai

susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R.

valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y.

asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti

ieškini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo

teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti

tik tada, jei ji buvo uztikrinta ieškinine gynyba. Subjekt. teises

gynimo formule: “ieškinys – subjektyvine teise”. Nera ieškinio,

nera ir teises.

7. Ieškinio savoka ir rušys

Ieškinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo

prielaida. Digestuose ieškinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti

jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-piu

pretorius turejo teise suteikti ieškinine gynyba reikalavimams, kurie

atsirado iš naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir

teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai: daiktiniai (actio in rem),

asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.

Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei

ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti

ieškovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius.

Šie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo

prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris,

deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, iš anksto zinomas atsakovas.

Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.

Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises

ieškinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo

pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas

bonae fidei ieškinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme,

išsiaiškindavo tikraja šaliu valia – tai, ko šalys sieke

sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme parašyta.

Daiktiniai ieškiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes:

del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae);

baudiniai (actiones poenales); mišrus (actiones mixtae). Dar

skiriami actiones utilis (išvestiniai ieškiniai), kai teisejui

pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ieškini.

Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ieškiniai su

fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas

Yra 5 pagrindines legis actiones formos:

1. legis actio sacramento

Iš esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima

apresti ivairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.

Susidaro iš dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: šalys

prieš magistrata iškilmingais zodziais viena kitai pareiškia

pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu,

kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloše

sakramentum, neteisiosios šalies pinigai atitenka izdui. Ieškinyje

del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ieškovas

laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso

jam ir po to vindikta paliecia daikta. Šis veiksmas vadinosi vindicatio.

Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia

palikti daikta. Ieškovas siulo atsakovui paskirti sacramentum.

Litiscontestatio – šalys kreipiasi i iš anksto pakviestus zmones,

kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas iš esmes.

In iudicium: šalys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui

išsirenka savo teiseja iš privaciu asmenu.

2. legis actio per manus iniectionem

buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spresti.

Ieškovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam

tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ieškovas gali ji vestis

pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu

ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa

kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti

skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo

padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.

3. legis actio per pignoris capionem

Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima

skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.

Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobudzio

reikalavimams.

4. legis actio per iudicis postulationem

Skyresi tuo, kad po šaliu pareiškimu buvo prašoma, kad

magistratas paskirtu teiseja.

5. legis actio per condictionem

Ieškovas praneša atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti

išsirinkti teiseja. (pretenzijos prieš magistrata išdestymas,

po to condictio (pranešimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu

išsirenka teiseja, po to – in iudicium).

Butina legisakcioninio proceso salyga – šaliu dalyvavimas. Atsakovo

dalyvavimas – ieškovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas

Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines

apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2

Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo našta perkeliama

pretoriui. Šalys gali reikšti reikalavimus laisva forma, pretoriaus

pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco

teisine esme ir išdesto ja specialiame rašte (formula) teisejui.

Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti

naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti

nurodomas teisejas, ieškovo pretenzija, sudetingesnese bylose –

aplinkybes, pavedama teisejui išteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir

priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius

galejo atsisakyti duoti ieškovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo

surašyti formule ieškovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile

(pretoriniai ieškiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais

pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo

funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas

panaikino ieškovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus

iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra

litiscontestatio, jo reikšme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda

teisiniu pasekmiu: ieškovas praranda ieškini, t.y. jis negali antra

karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar

nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis,

egzistaves tarp šaliu iki šio momento, nustoja galiojes. Atsiranda

naujas santykis -– šaliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui.

Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos

aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net

ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ieškovu,

teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ieškini ieškovui. Po

litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ieškovui. Nuo

to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo

sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi šalys susitare

nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo

atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju,

kadangi nebuvo teismu pakopu. Ieškovas galejo kreiptis i pretoriu,

irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ryškeja tendencija asmenine

atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro

ieškinio.

10. Ekstraordinarinis procesas

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5